Romanas „Klastotė“ – ar vaikas atsakingas už tėvo piktadarystes?
Naujojo Mindaugo Milinio romano „Klastotė“ išleidimo išties laukiau. Tikiu, kad kai kuriuos skaitytojus jos apimtis – 564 puslapiai – gali šiek tiek išgąsdinti. Iš pradžių gali kilti abejonė, ar įmanoma tokios didelės apimties knygoje išlaikyti dinamiką, intrigą ir skaitytojo susidomėjimą? Ar toks puslapių skaičius nereiškia, jog istorija bus ištęsta? Tačiau ši knyga, kaip ir kiti M. Milinio kūriniai, nenuvylė.
Nuo to laiko, kai skaičiau M. Milinio knygas „Partizanas“ ir „Partizanas II“, praėjo jau maždaug ketveri metai. Tuo metu buvau sužavėta, kad galima taip įtraukiančiai parašyti apie partizaninį laikotarpį, atskleidžiant ne tik visiems žinomas detales apie šį laikmetį, bet ir įpinant trilerio elementus, kurie prikausto dėmesį ir žadina adrenaliną. Per šį laiko tarpą rašytojas parašė dar ne vieną knygą, tačiau džiaugiuosi, kad šiemet jis skaitytojus grąžina į sovietmečio ir partizaninio pasipriešinimo laikotarpio gvildenimą. Nors „Klastotė“ nėra tiesioginis mano jau anksčiau minėtų knygų tęsinys, tačiau keli aspektai priartina šį kūrinį prie pastarųjų. Vienas iš jų – protagonistas Dovas Gelžaitis, kuris buvo vienas iš pagrindinių veikėjų „Partizano“ dilogijoje.
Romane „Klastotė“ siužeto veiksmas perkeliamas į didžiuosius Lietuvos miestus, tarp kurių Marijampolė, Kaunas ir Vilnius. Kadangi šiuo metu studijuoju Vilniuje, intrigą kėlė tai, kaip rašytojas pateiks iki šiol egzistuojančias vietas ano laikmečio kontekste, pavyzdžiui, Aušros Vartus, pro kuriuos praeinu beveik kasdien, ar Subačiaus gatvę, pro kurią beveik kasdien pravažiuoju autobusu. Vis dėlto, didžiausia smalsumą žadino, kokias temas palies autorius, kokius ano laikmečio veikėjus pasirinks ir kaip iš viso to sukonstruos nuoseklų pasakojimą, pasirinkdamas kažkokį faktą, tapsiantį tuo, nuo kurio viskas ir prasidės. Pastaruoju, mano akimis, šį kartą tapo sovietų valdžios vykdomi religinių vertybių grobimai ir noras pasisavinti viską, įskaitant ir paveikslą, kabantį Aušros Vartų koplyčioje. Tik viskas susiklosto taip, kaip niekas iš okupacinės valdžios nė neplanavo.
Svarbu paminėti, kad ant visų kūrinio protagonistų krenta pasirinkimo šešėlis. Kiekvienas iš jų yra priverstas iš dviejų galimų kelių pasirinkti tik vieną, kurio eigoje keisti jau nebegalės dėl vienos paprastos priežasties – visiems, esantiems tame kelyje, kurio nepasirinksi, visam laikui tapsi išdaviku ir pirminės reputacijos nebesusigrąžinsi. M. Milinis knygos protagonistais pasirinko ne tik asmenis, iš paskutiniųjų kovojančius už Lietuvos nepriklausomybę ir besipriešinančius tironijai, ar priešingai – tuos, kurie siekia prisitaikyti prie naujos santvarkos, tačiau ir tuos, kurie užima svarbius postus valdžios struktūroje (šiuo atveju – Sniečkų, Suslovą ir MGB ministrą Jefimovą). Nė vienas iš jų nėra apsaugotas nuo apsisprendimo padarinių. Pasirinkimai gana keblūs, kadangi pagrindiniai veikėjai turi rinktis tarp gyvybės išsaugojimo ir garbės, tarp žmogiškumo ir keršto, tarp asmeninių vertybių ir išgyvenimo, tarp išdavystės ir pasiaukojimo, tarp lojalumo ir asmeninės gerovės.
Kad būtų lengviau suprasti, pateiksiu vieną konkretų pavyzdį iš knygos siužeto, kuris man įstrigo. Partizanų surengtoje pasaloje turėjo būti „likviduotas“ Sniečkus. Tačiau planas pasisuko kiek kita linkme, kadangi tame pačiame automobilyje Sniečkus su savimi vežėsi vaiką. Partizanams kilo moralinė dilema: kodėl vaikas turi nukentėti už tai, ką padarė jo tėvas? Autorius iškelia retorinį klausimą, į kurį atsakymai gali būti skirtingi.
„Klastotė“ – istorinis trileris, kiekvieną skaitytoją nukeliantis į partizaninio pasipriešinimo laikotarpį ir leidžiantis tas pačias vietas, kurios išlikusios ir nūdienoje, pamatyti kitomis akimis – per istoriją, pateiktą trilerio forma, kur susipina baimė, kritiniai pasirinkimai ir stipri lietuvių tautos dvasia, kurios okupacinei valdžiai nepavyko palaužti. Dabartiniame geopolitiniame kontekste tokios knygos kaip „Klastotė“ ar jau anksčiau minėta „Partizano“ dilogija – labai reikalingos ir įgauna naują prasmę. Tai – jau ne tik žvilgsnis į istoriją per istorinio trilerio prizmę, tai – tarsi manifestas, primenantis, kaip svarbu yra saugoti laisvę bei išlikti ištikimu savo vertybėms kritinėse situacijose.
Rekomenduoju skaitytojams, mėgstantiems istorinius trilerius, kuriuose istoriniai faktai ir istoriniai laikmečiai tampa penu trileriui, kuriame nestinga veiksmo, dinamikos ir net dramos. Jeigu ieškote knygos, kuri dar kartą primintų, kad Lietuva praeityje išgyveno sunkius laikus, kuriuose pasimatė, kas yra tikri patriotai, o kas – išdavikai, siekiantys asmeninės naudos, siūlau, kadangi „Klastotė“ akcentuoja, jog negalime dabar, XXI a., prarasti to, kas buvo sunkiai iškovota – laisvės ir nepriklausomybės. Rekomenduoju norintiems knygos, kuri būtų praturtinta istoriniais faktais, tačiau kartu pasižymėtu įtraukiu siužetu, moralinėmis dilemomis, netikėtais siužeto posūkiais ir archyvinių šaltinių ištraukomis (jos pateikiamos kiekvieno skyriaus pradžioje, vietoje numerių, o kartu ir tampa trumpu įvadu į patį skyrių). Siūlau visiems, norintiems kitu kampu pažvelgti į Lietuvos istoriją!
Mindaugas Milinis „Klastotė“ „Eglės leidykla“ 2026 m. tiražas 1000 egz.
Apie autorių: M. Milinis žurnalistas, Lietuvos rašytojų sąjungos narys, vienuolikos istorinių knygų autorius. Jo kūryba įvertinta literatūrine Ievos Simonaitytės premija.
Gabrielė Abromavičiūtė, Vilniaus universitete studijuoja politologiją. Nepaisant įtempto studijų grafiko, kasmet perskaito apie 60 knygų ir parašo jų apžvalgas.
Visą straipsnį skaitykite portale DELFI.lt čia.