KOVINGOJI ĖVĖ

Ievos Simonaitytės 125-osios gimimo metinės paskatino priekuliškę pedagogę ir rašytoją Editą Barauskienę pažvelgti į lietuvių literatūros klasikės tautinę, pilietinę veiklą, į jos atkaklią kovą su priespauda, neteisybe. Visa tai I. Simonaitytė patyrė vaikystėje, jaunystėje ir brandžiame gyvenime nuo savųjų kaimynų, nuo vokiečių ir tarybinės valdžios. Fizinę negalią turėjusi rašytoja buvo nepaprastai stipri savo dvasia, ji nenuolaidžiavo tiems, kurie kėsinosi pažeminti žmogiškąjį orumą, visiškai nepelnytai bausti jos gentainius. Vienas pačių skaudžiausių laikotarpių I. Simonaitytės gyvenime – II pasaulinis karas ir pokaris, kuomet ištuštėjusio Klaipėdos krašto gyventojai buvo masiškai tremiami į Sibirą, o grįžusieji neapsikentę emigravo į Vokietiją.
„Esame viena tauta, viena žemė, viena Lietuva!“ – taip kovingoji Ėvė pasidžiaugė 1923-ųjų vasario 16-ąją, prabėgus mėnesiui po Klaipėdos ir Lietuvos susivienijimo. Rašytojos lietuviškasis patriotizmas – sektinas pavyzdys šiandien ir rytoj.
Autorė Edita Barauskienė savo kūrinį pristato taip:„Su kovingąja Ėve gyvenau visą gyvenimą – ir tiesiogiai Priekulėje, ir per jos kūrybą.“
Knygos leidybą parėmė Lietuvos Respublikos Kultūros ministerija.