SKIEDRŲ GANYTOJAS
NAMŲ IR ŠEIMOS NESAUGOM, O PASAULĮ MYLIM?
Rašytoją Rimantą P. Vanagą
apie jo naują knygą „Skiedrų ganytojas“
klausinėja leidėjas Antanas Stanevičius
Kiekvienas rašytojas už savo talentą turi dėkoti seneliams, tėvams ir vaikystei. Ji pakloja pasaulėjautos pamatus. Pabandykime įsivaizduoti, kokią knygą būtumėte parašęs, jei pavadinimo paantraštėje nebūtų reikėję įrašyti – Lietuvos SSR, SSRS? Žodžiu, jei Lietuva nebūtų buvusi okupuota?
Mūsų šeima nepatyrė nei nacių, nei sovietinės valdžios represijų, Sibiro tremties. Skurdžiai, bet palyginti ramiai gyvenom pokario miestelyje, tad bent jau man jokia okupacija neegzistavo. Aš net nenumaniau, kad kažkas galėtų būti kitaip! Šiandienos akimis žiūrint, LTSR raides atspindėjo nebent perdėm kuklūs mūsų drabužėliai, batai, vadinami „branavykais“ (broneviki rus. – šarvuočiai). Kita vertus, argi Anykščių berniokams galėjo rūpėti kažkokie blizgantys bateliai?! Mes apsčiai turėjom savų reikalų – miškuose, paupiuose, medžiuose…
Darbu, gera valia grįstoj šeimoj vaikas negalėjo būti smarkiai nuskriaustas, juolab –pagrandukas. Jeigu kas ir luošino protą, tai nebent spauda, radijas, mokykla, kalantys vieną neginčijamą nuostatą: „taip reikia“. Kadangi tėvai buvo mažaraščiai, šventai tikėjau mokytojais: jie tai jau viską žino, išmano!Kokį eilėraštį liepia išmokti, tokį ir išmoksti, kitų variantų nebuvo. Be to, mokykla (tegu ir sovietinė) įdiegė meilę knygoms – greitai pervaręs visas pradžios mokyklos bibliotekėlės knygas, skolinausi iš mokytojų...
O pats įdomiausias dalykas buvo tai, kad miestelių vaikai, tokie kaip aš, buvo beveik absoliučiai laisvi nuo suaugusiųjų; patikėkit, jausmas tikrai saldus!Kokių nors namų ūkio darbelių nedaug, vasaros pradžioj nutrenkei portfelį – ir...Lakstėm kaip majų ar actekų vaikai: maudėmės kur, kada ir kiek norėjom, išragavom kaimynų sodų vaisius, išlaipiojom klevus, liepas ir egles. Šaudėm lankais, kasėm bunkerius, darėmės meškeres. Nemaloniausia būdavo mintis, jog metas grįžti pietų ar vakarienės…
Trumpai tarus, savo vaikystės rūgoti negaliu. Ir į jokias politines raides ar santrumpas ji tikrai netelpa.
Bandykime įsivaizduoti, kokie Jūsų prisimenamų žmonių bruožai būtų išlikę tokie pat nepriklausomoje Lietuvos valstybėje, o kuriuos pakeitė Tarybų Sąjungos, hitlerinės Vokietijos ir vėl Tarybų Sąjungos okupacija?
Man tai panašiai kaip būrimas iš kavos tirščių... Galbūt tėvas būtų rečiau kilnojęs „čerkutę“? Bet jis, kiek žinau, nesiskundė šituo ir prieš karą, buvo metas, kai laikė netgi alubarį... Vestuvės, krikštynos, vardadieniai, jubiliejai, pakasynos, kaimynų susiėjimai jam buvo maloni pramoga, proga pasišnekėti, smagus poilsis! Blogiausia, ką mano atmintyje paliko sovietmetis – tai, kad lėbavimas buvo tapęs beveik privaloma bendravimo forma bei norma. Ji ir lėmė pagrindinio knygos herojaus klystkelius, apkartino jo šeimos gyvenimą.
Žmonės, nepaisant jų akivaizdžių nuodėmių ar (ne)prielankumo politinei sistemai, retai kada būna tik geri ar blogi. Visais laikais atsiranda niekšų ir skystablauzdžių, bet darbštūs, sumanūs žmonės net dideliam varge sugeba išlikti, ir ne bet kaip, o garbingai! Per I pasaulinį karą matęs, kaip sudegė jo gimtoji gryčytė, tėvas visą gyvenimą svajojo turėti nuosavus namus. Jau buvo susipirkęs medžius – užėjo karas. Nepaisant visų sunkumų, gerokai po karo ant Šventosios kranto pasistatė „gryčią“, labai ja didžiavosi, džiaugėsi, kad turės ką palikti vaikams. Nors mėgo pasėdėti prie buteliuko, nuoširdžiai rūgojo „rusų“ valdžią ir neteisingą „Tiesą“ (kasvakar klausėsi „Amerikos balso“), smerkė keiksmininkus, nevalyvus žmones, tinginius. Trumpai tarus, intuityviai skyrė gėrį nuo blogio.
Stebėtinas man buvo ne tik fantastiškas tėvo gyvybingumas, trykštantis gyvenimo džiaugsmas, bet ir kalbėjimo maniera, vidinis kalbos pojūtis: kas kelintą žodį savaip apsukdavo, išversdavo, kad būtų spalvingesnis, linksmesnis. Mane žavėjo tie jo sukurti žodeliai, kalambūrai – negalėjau suprasti, kaip staliaus galvoj tokių atsiranda, iš kur?!
Apskritai, mano galva, suaugusieji, perėję karo ir pokario baisumus, sovietmečiu sugebėjo ne tik maksimaliai atsiriboti nuo oficialios politikos, bet ir užsimiršti, užmiršti savo pačių negandas. Nepamenu, kad mano mama būtų kuo skundusis: net praradusi keturis vyresniuosius vaikus, niekada neverkšleno dėl praeities, neužkrovė savo skausmo kitiems, vertino ir džiaugėsi tuo, ką turi. Atsidavimas šeimai jai nebuvo nei auka, nei kančia; nuolat tai jausdamas, besąlygiškai mylėjau mamą.
Į kurį prisiminimų herojų Jūs – Autorius – esate panašiausias?
Be abejo – į Juliuką Adamonį. Kaip tėvas yra nenuginčijamas Rapolo Adamonio prototipas, taip aš esu Juliukas, tiesa, ne be išlygų. Knyga nėra grynai autobiografinė, juolab dokumentinė –tiesioginės sąsajos kartais per daug įpareigoja, suriša rankas. Pasirinkau laisvesnį, kūrybiškesnį, daugiau apibendrinantį žanrą. Nors kai kurie įvykiai ir žmonės su visom detalėm buvo tikri, asmeniškai išgyventi.
Ar turite sau atsakymą, kodėl tiek daug lietuvių, atgavę valstybės nepriklausomybę, nemyli nei gimtosios žemės, nei Tėvynės, taip lengvai iš jos pabėgdami?
Atsitiko tai, ko tikriausiai daugelis mano kartos žmonių nė nesapnavo.Dar neseniai sakydavom: kas myli visą žmoniją, tas nemyli nieko; dabar gi skelbtis „pasaulio žmogum“ – pažangu! Šūkiai, kuriuos Atgimimo metais skanduodami verkėme iš džiaugsmo, dabar vis dažniau vertinami kaip europietiškai nekorektiški, nacionalistiniai, netgi –neonacistiniai. Ak, „žaliasis“ jaunimėli, aistringieji liberalai ir globalistai, nebejaučiantys žemės po kojomis! Krykštaujate, mėgaujatės jums dykai duotom laisvėm, komjaunuoliškai euforiškai neva ginate žmogaus teises, o juk jei ne tas šventas nacionalizmas (kurį Kudirka ir Basanavičius vadino patriotizmu), nei valstybe, nei dabartinėm laisvėm bei teisėm Lietuva nė nekvepėtų.
Keisti dalykai išėjo su tuo jaunimo auklėjimu: svetimybes nekritiškai ir totaliai perimam, o savųjų – gėdijamės. Štai Lietuvos tautinių mažumų atstovai nedviprasmiškai susigrąžina savo prigimtines pavardes, ogi mūsų lietuviai, ypač dailiosios lyties atstovės – puikuojasi jų atsikratę kaip nemadingo drabužio, kaip laisvo žmogaus orumą žeminančio uodegikaulio! O kai šitaip, koks skirtumas, kokia kalba kalbėsi, kokiems dievams melsiesi, kokios šalies istorijos savo vaikus mokysi? Tėvynė ten, kur šiltesnė saulė, kur daugiau moka…
Mano knygos herojams Rapoliukui ir Elenytei, šeimos židinio sergėtojams, žandikauliai išsinertų pamačius, kad jų numylėtojoj gatvėj daugelio namų langai – tušti…
Kaip literatūra gali gelbėti Lietuvą?
Daug kas galėtų – kultūra, literatūra, bažnyčia, mokykla, šeima. Ne kokia viena partijytė (ji iškart bus apšaukta populistine), o, sakykim, Nacionalinis kongresas, į kurį įeitų visų partijų deleguoti atstovai. Nes viskas labai jau akivaizdu ir žiauriai paprasta: nebus jokios – ne tik gerovės – valstybės, jei nebus žmonių! Tad viliuosi, kad šviesiausi Lietuvos protai pagaliau sugebės sukurti mums priimtiniausią valstybės modelį, sugebės rasti būdų, kaip gyvais pavyzdžiais ir konkrečiais pasiūlymais grąžinti jaunimą namo, idant pasaulio kryžkelėse ir pakelėse jis netaptų vien sėkla ar trąša.
Literatūra? Literatūra, kaip ir daugelis kitų gyvenimo sričių, vysta be idealizmo. Žiobčiojam be jo kaip žuvys ant kranto. Alkoholis, nakrotikai, seksas, na, dar „ratai“… Rinka, deja, kol kas brangiau moka už cinizmą…
Kam žmogui reikalingi prisiminimai? Vieni sako, kad jie sendina, kiti – kad bergždžiai grąžina į praeitį, kur vis tiek nieko nebepakeisi…
Nemanau, kad būtų verta bet kokius prisiminimus afišuoti, transliuoti. Svarbūs tie, kurie mus prikelia, stiprina, moko, duoda vertingų palyginimų. Štai nūdien, pučiant aikštingam demokratijos vėjui, labai dažnai pasigendam tolerancijos, atjautos, geranoriškumo. Paradoksalu, bet okupacijos sąlygomis žmonės buvo jautresni vieni kitiems, pakantesni, nežemino, nesmerkė dėl kiekvieno nieko, netgi – kitokių pažiūrų. Štai Rapoliuko Adamonio namuose tą patį kambarį pakaičiui nuomojo buvęs tremtinys, vienuolė, sovietųsaugumietis – ir Rapoliukas su visais elgėsi pagarbiai, rado kalbą!
Parašęs šiuos žodžius, iškart prisiminiau šviesaus atminimo kunigo Česlovo Kavaliausko liudijimą, jog vieningiausi, gražiausi, narsiausi lietuviai buvo Norilsko katorgoj…Negi išties mūsų tautiečius suartina tik kančia? Negi išties mums reikia naujo skausmo, kraupių netekčių, kad vėl atgautume paprasčiausių žmogiškų tiesų suvokimą?..