SKAISTYKLA

APIE SKAISTYKLĄ, KURI ĮSIKŪRUSI PAČIAME ŠIRDIES VIDURĖLYJE

Jau eina treti metai, kai pasaulį išvydo Antano Stanevičius eilių vinukėmis sukalta žemiškoji ašarų pakalnė - knygos „Skaistykla“ pavidalu.
Kas kartą iš naujo atsivertus bet kurį šios pasakėčių ir eilių knygos puslapį, jame gyvenantys žodžiai lyg negailestingos vapsvos apspinta smegeninės vingius ir ima juos spardyti savo geluoniais. Negailestinga saviplaka itin ryški eilėraštyje „Yra šalis, kur upės tebeteka“. Kad ir kaip skaudžiai kerta dvasinis botagas, nuo jo nėra šansų pasislėpti. O pasakėčioje „Paukščių sąskrydis“ atsiveria šiurpi istorija, kurioje jaučiama neviltis, kada žmonės net iš paukščių atėmė teisę būti paukščiais ir užkrėtė juos, žmones jau seniai sunaikinusiu Salvadoro Dali siurrealizmo lygio dvasiniu gripu. Todėl ir patys paukščiai mąsto kaip žmonės, niršta ir lipa vienas kitam ant žaizdų lygiai taip pat kaip žmonės.
Gailiai skausmingas ir tos nematomos skaistyklos belaisvio vidinis monologas, skirtas Dausų Viešpačiui, kuris tikriausiai ir nesiruošia jo išgirsti. Aukščiausiasis Tėvas, kuriam, kaip nurodo šventi įvairių konfesijų raštai, gana drąsiai aprašytas eiliuotoje istorijoje „Žiūrėk tad ne mūsų nuodėmių“. Skaitai... ir negali nesutikti su amžinai kankinamo žmogelio mintimis.
Sielos atgaivos lašelį ant liepsnojančios sielos užlašina žodžiai apie krepšius, kojines ir eilėraščius. Jie švelniai pakartotinam gyvenimui mėgina prikelti tai, kas liko iš autoriaus tėvų gyvenimo atminimo perduodamo dvasinio patvarumo. Maloniai nuteikia ir subtilus autoriaus mėginimas paimti interviu iš bitelės, melancholiški Mezginaitės, Černiausko kalbinimai, susitikimas su Radausko mėnesienoje skraidančiomis žąsimis, Grajausko žmogumi užsigeidusiu atsikąsti arbūzo rausvos mėselės. Kartu su Antanu ironiškai užjauti suvargusį poetą Palangoje, kuris, nieko geresnio nesugalvojęs, užsimano palikti savo pėdas ant automobilių stogų.
Visą skaistyklos prėską kasdienybę filosofiškai užbaigia autoriaus mėginimas nustatyti – kas per monas yra tas laikas, jei jis nėra nei žiedlapiai, nei sniegas, ir net ne oras.
Ši knyga yra labai drąsus autoriaus žingsnis, kurį žengdamas jis sąlyginai ima pats save anksčiau laiko kalti prie kryžiaus, nutrenkti į skaistyklos dykumas ir, kol dar nevėlu, pamėginti suprasti, kas per padarai esame mes, žmonės... ir kuriems galams visi kartu esame iš kažkur nutrenkti į Žemę?
Šią knygą drąsiai galima laikyti ne tik aštrios satyros, negailestingos ironijos, bet ir šalto proto spinduliuojamos išminties plykstelėjimu apsiniaukusiame žemiškos skaistyklos danguje.